Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Boris Akunin "Pelagėja ir raudonasis gaidys", arba Vienuolė-detektyvė

Radau nuo ko pradėti jaukintis rusų kalbą! Pradėjusi skaityti pamaniau, kad nebemoku rusų kalbos. O pasirodo, kad Borisas Akuninas savo retrodetektyvus rašo ypatingai - būtent tokia kalba, kuria ir buvo rašyta 19 ir 20 amžiaus sandūroje (tuomet, kada ir vyksta romano veiksmas). Jis rašo ta pačia kalba, kuria rašė didieji rusų rašytojai, neva net galima atpažinti sąsajas su jų kūryba, bet aš nesu didelė rusų literatūros specialistė, kad juos atpažinčiau.

Apskritai, nei B. Akunino, nei detektyvų (detektyvai nukeliavo į kažkelioliktą planą, nesu didelė jų mėgėja, randu man įdomesnės literatūros) turbūt nebūčiau palietusi, jei šiuo metu nebūčiau Rusijoje. Kada sulauksiu tinkamesnės progos prisiversti paskaityti rusiškai, jei ne dabar. Viename nedideliame Astrachanės knygyne pavarčiusi kelias knygas, nusprendžiau nusipirkti šį B. Akunino dvitomį detektyvą "Pelagėja ir raudonasis gaidys".

Iš tiesų, tai trilogija apie vienuolę-detektyvę Pelagėją. Ir "Raudonasis gaidys" - paskutinioji trilogijos dalis. Pirmųjų dviejų dalių nesu skaičiusi, bet ir be jų galima skaityti kuo puikiausiai. Pasak anotacijos, vienuolė Pelagėja šįkart panyra į tokias gelmes, iš kurių, gali būti, kelio atgal nebėra. Ir iš tiesų, kelio atgal tikrai nebėra...

Šiame detektyve B. Akuninas krikščioniškąsias religines dogmas skaldo ne blogiau už Daną Browną "Da Vinčio kode". Tik B. Akunino tekstas daug įdomesnis ir intelektualesnis.

Tai mane ir sužavėjo: ne pats detektyvo žanras, o tai, kaip rašo šis rašytojas. Intriguoja pati senoviška kalba, kuri pasirodo ne tokia ir sudėtinga, nors kelių žodžių vis tik teks paieškoti sename žodyne grįžus namo, nes jų "Google translate" neįveikia. Taip pat išsilavinusiam skaitytojui turėtų būti įdomios intelektualinės nuorodos ir užuominos iš bendrojo išsilavinimo, citatos iš Biblijos ir kitų knygų.

Šiame detektyve pilna įvairių religijų bei sektų, netikrų pranašų, nesutarimų tarp skirtingų religijų išpažinėjų. Ir didžiulė apsišaukėlio pranašo medžioklė, besitęsianti nuo Rusijos iki Jeruzalės.
Svarbiausia, dėl ko atkeliavo, išaiškėjo bemaž iškart. 
Pažvelgęs į atvirą dėžę, seniūnas persižegnojo ir pasakė, kad tai tikrai Petka Šeluchinas, straganoviškis nuo gimimo. Jau treji metai, kaip išėjo, ir nuo to laiko jo čia neregėjo. 
- Kokiomis aplinkybėmis jis paliko gyvenamąją vietą? - paklausė Dolininas. 
- Kon? - išsprogino akis į jį seniūnas, kalbėdamas vietine šnekta, nepratusiems sunkia suprasti. - Kon saka? 
- Na, kodėl jis išėjo? 
- Nu kon, išėjo ir išėjo. Mes anais metais ir trobalę jo bendram reikalui perėmėm, - senis apvedė ranka kambarį, reikėtų pasakyti, apgailėtiną: žemomis lubomis, kampuose pilkomis nuo voratinklių. 
- "Anais metais" - tai "pernai", - išvertė Pelagėja. - Jie Šeluchino troboje įrengė bendruomenės namus. 
- Merci. Aš jo ne apie trobą klausiu. Kas jis per žmogus buvo, tas Šeluchinas? Kodėl iš kaimo išėjo? 
- ... žmogalis, - senis aiškiai ištarė negražų žodį, nuo kurio vienuolė susiraukė. - Pliurpalas, duonėda. Patauzyt tik duok ar kon nušvilpt. Ne vienas pasimokė. 
- A? - paklausė Dolininas Pelagėjos. 
Ta paaiškino: 
- Pagyrūnas, tinginys. Daug melavo. Ir vagiant pastebėtas. 
- Panašu, kad mūsiškis, - pastebėjo Sergejus Sergejevičius. - Galai sueina. 
(Apytikslis vertimas - mano.)
Vis gi, šiame romane visko per daug (nežinau, kokie pirmieji du, bet, spėju, paskutiniajame rašytojas norėjo priblokšti skaitytoją - taip sakant, užbaigti su trenksmu). Ir religinės bendruomenės, ir sektos, komunos, iškrypėlio grafo viduramžių stiliaus pilis, Jeruzalė, provoslavų vyskupija, atkurtas Sodomos miestas - homoseksualų karalija. 

Homoseksualioji siužeto linija tikrai gerokai pritempta. Rašytojui, rodos, norėjosi šokiruoti skaitytoją. Ne itin sklandžiai įsipaišo ir komunos gyvenimas: jaunų žydų bandymas atkurti prarastą miestą pelkynuose netoli Jeruzalės. Ši dalis gal būtų sklandžiau įsiliejusi į kūrinį, jei nebūtų paversta lėkšta komedija. Visa kita - religijos, sektos - puikiai įsilieja į romano tėkmę ir kuria labai įdomų vaizdą. O štai tos kelios siužetinės linijos turbūt dėl to ir iškrenta iš konteksto, kad šiame intelektualiame detektyve jos nukrenta į žemesnį lygį ir yra skirtos tik pikantiškumui. Įvykių gerokai per daug, ir jau skaitant antrąją dalį apima savotiškas nuovargis.

Bet bendras įspūdis tikrai geras, ir sukilo susidomėjimas paskaityti pirmąsias dvi dalis apie vienuolę Pelagėją: "Pelagėja ir baltasis buldogas", "Pelagėja ir juodasis vienuolis". Lietuviškai Pelagėjos trilogija nėra išversta dėl paprastos priežasties: sudėtingas vertimas, dėl kurio tos senoviškos kalbos žavesys išnyktų.

 Mano vertinimas: 4-/5 

Leidykla: "АСТ Москва"
Leidimo metai: 2008 (1 d.) ir 2010 (2 d.)
Originalo metai: 2003
Originalo pavadinimas: "Пелагия и красный петух"
Puslapių: 317 (1 d.) ir 266 (2 d.)
Knyga: iš knygyno
Kainavo: apie 20 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Airisė Merdok "Jūra, jūra...", arba Žodžių jūra

Pagaliau baigiau!.. Pradėtas skaityti Airisės Merdok (Irisės Murdoch) romanas "Jūra, jūra..." pas mane gulėjo... pusmetį? Trejetą mėnesių tai tikrai. Nukamavo, migdė. Pusės puslapio užtekdavo, kad dėčiau galvą ant pagalvės. Ši knyga nesužavėjo ir negundo domėtis šia rašytoja plačiau, nes, pasak baigiamojo žodžio, visi jos romanai panašūs. Tai filosofinio romano žanras, su kuriuo, taip pat ir to paties žanro  Josteino Gaarderio  romanais, man nepavyksta susidraugauti.

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

Selmos Lagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.